Vienas iš mėgstamų dalykų ko pasigestu iš savo užsiėmimų tai yra tapyba. Todėl, kartais pagriebiu savo plančą ir peckioju laisvai kas šauna į galvą. Įdomiausia, kad dažniausiai pieši negalvodamas ir tik prikeverzojęs supranti, ką ištikro “padarei”. Viena iš mano naujausių keverzonių, gal kiek niūri, bet kažkuo įdomi.
Dardėdamas vis geležiniais Londono metro atradau laiko pasakityti. Paskutiniu metu perskaičiau Jono Meko knygą. Yra tikrai įdomių minčių, pasidalinu vienu iš aukselių su jumis. Skanaus !
Ak, kiek daug -
- išgyventi nuodėmę ir meilę, ak, išgyventi pažeminimą ir skausmą.
Išgyventi savo kvailumą ir savo išmintį, kaip išgyventi savo kūną ir sielą, Dievą ir velnią.
Ir išgyventi rimtį ir lengvumą, žodį ir gyvenimą. Išgyventi graužimosi naktis, prikaišiojimus ir išdidžias triumfavimo akimirkas, ir neviltį, ir tuštumą – ir dideles pilnaties naktis.
Ak, visa, ką davei, trokštu išgyventi, kiekvieną daiktą ir pojūtį – visą save ir pasaulį – kol ateis mirtis, kol ateis kita.
Iš knygos ”Žmogus prie lyjančio lango” – Penktoji psalmė.
