Mano vardas Šarūnas. Sulaukiau 17 metų. Bet kai kurie Keikūnai manimi netiki ir sako, kad aš mėgstu Duoti į klyna. Kiti klynspardžiai sako, kad ir Tavęs nėra, kad tu esi tik Zebizmas. Tačiau nuo tokių kalbų aš įsiuntu kaip Mr Happy menas, imu staugti kaip Ežiukas ir pasislepiu Budoj. Žinai, kur sėdžiu, kai rašau šitą laišką? Ogi Amerikoje! Nes mano tėvai yra Klaunai. Jie mano, kad tie, kas rašo laiškus Kalėdų Seneliui, yra visiški Bukiai. Kaip supranti, mano gyvenimas su jais yra Sunkus. Dažnai jie manęs nesupranta. Jie neleidžia klausytis tokios muzikos, kokia man patinka, ir sako, kad Minedas yra tikras Močiutė, Yva dainuoja blogiau negu Kaimiečiai, o Rytis – apskritai Kaliukas. Net mano bendraklasiai mano, kad esu šiek tiek Cepelinas, nes per pamokas Droziu, o per pertraukas Pabezdu. Mokykloje aš jaučiuosi kaip Savo šikutėje, o namuose tupiu kamputyje kaip Dramblys. Ir bandau tėvams įrodyti kad man greičiausiai Skleroze. Tačiau mano tėvai sako, kad visas ligas, o ypač šitą, geriausiai gydo šūdukas su bulvėm tris kartus per dieną. Bet aš manau, kad mane galėtų išgelbėti tik atominė bomba. Kaip manai, ar tokia dovana tilptų po kalėdine eglute? O gal galima, kad ta eglutė būtų ne mano namuose, bet Kazakastatane? Pažadu, kad tada būčiau sveikas (-a) kaip raugintas medinis agurkas, ramus (-i) kaip Sofkute ir išmintingas (-a) kaip Bronius. Nors tu turbūt supranti, kad pusė mano laiško yra Vėmalai, o kita pusė – Smėliukas, tačiau dovanos aš tikrai labai labai noriu. Blogiausiu atveju, galėtum padėti po eglute bent pinigų – manau, pakaktų 1005456 litų. Mielas Seneli, nebūk Babyte broniai, išpildyk mano prašymą!
Tavo sexy, cool ir osam šarūniukas.
