Manau, kad ir kaip kiekviena tauta lietuviai turėjo ypač gilias tradicijas vestuvėse, virtuvėje, šventėse. K. Donelaičio kūrinyje galima rasti įdomių faktų apie vestuvių tradicijas. Per vestuves būdavo papuošiami arkliai, kvieslys visus kviesdavo į vestuves, žmonės net nusiprausdavo, moterys puošdavosi lietuviškais tradiciškais rūbais, nedėvėdavo vokiškų. Lietuvių valgiaraštis taip pat įdomus pasirodo valgėm daug mėsytės : kiaulienos, jautienos, žąsienos iš jų darydavo įvairius kumpius dešras. Patys lietuvininkai dorai gyveno nedaug gėrė, nerūkė, vaišingi buvo ir nesikeikė, tačiau užsienis daro savo, užsieniečiai kurie buvo atkeliavę iš kitų šalių, Lietuviams daug blogos įtakos padarė.

Vėl rašiau skaitiniam darbą. Štai jis:

Miestas ir kaimas yra skirtingi dalykai. Kaime yra tyras ir švarus oras, kuriame galima atsigauti ir pasigrožėti tikrąja gamta. Miestas „betono džiunglės” ką galima rasti mieste ? Mašinos, užterštas oras, parduotuvės… Miestas – patogumai, malonumai. Kaimas- dvasinė pusiausvyra,tikra gamta.

Kūrinyje „Liūnsargių moteris” kontrastas tarp miesto ir gamtos yra labai pabrėžiamas. Manau tai vienas iš svarbiausių dalykų į kurį norėjo autorė atkreipti, mūsų dėmesį. Sakmės pradžioje aprašoma mergina Brigita, kuri labai prisirišusi prie gamtos. Ji mato gamtos grožį, jaučia: „ … Brigita taip susiliejo su tais liūnais, kad ėmė nebeatskirti, kur ji, o kur liumpsintys kemsynai, ir laukė vien patekant mėnulio, nes jis buvo Brigitos mylimasis …”. Ji maudydavosi šaltame ežero vandenyje: „Ji tuoj panoro išsimaudyti. Prie kranto turškėsi gulbės, toliau plaukiojo pilkosios žąsys ir antys. Nubaidžiusi jas , nuplaukė į ežero vidurį. Dar niekad gyvenime ji nebuvo lengva kaip šiandien. Atsigulusi ant vandens žiūrėjo į dangų.”. Vanduo – tai gyvybės pradžių pradžia. Šaltas, tyras vanduo atgaiva kūnui, širdžiai ir sielai.

Po to ji patenka į miestą. Ten visai kiti kvapai, oras. Mieste jei net sveikata pradeda šlubuoti: „Vieną diena Brigita ėmė vemti kraujais.”, prie kvapų ji niekaip negalėjo priprasti: „Slidžios antklodės ir pagalvės kažkuo labai stipriai kvepėjo, net bloga darėsi.”. Tuo tarpu Laurynas, kuris visuomet gyveno mieste, nesugeba pamatyti gamtos grožio, jis susikaustęs savo pasaulyje, nenori niekur eiti.

Pažvelkime į dangų, į saulę, į žvaigždes. Pažvelkime į žemę, žolę, medžius. Pajuskime savo oda vėjo dvelksmą, pajuskime srūvančio oro šilumą ar šaltį, atverkime akis pasaulio grožiui, – ir pasijausime susilieję su gamta, kurios pilna visa mūsų planeta. Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų stengtis išsaugoti esamą žalią žemės apklotą.